Rudenëjanti „Artuma“, ðiais metais jau pabaigusi kelionæ per septynias didþiàsias nuodëmes ir graþiausiàsias dorybes, græþiasi á dieviðkàsias dorybes ir jø antipodus. Spaliui parinkta tema – tikëjimas ir netikëjimas. Panaðu, jog ðios dvi savybës kasdienybëje neegzistuoja grynaisiais pavidalais: daþniau ir vienà, ir kità „pusæ“ kausto abejonës. Surasti vienareikðmius atsakymus nëra paprasta. Tik tradiciðkai kalbinamiems vaikams „ir taip aiðku, kad Jis yra“!

Idant tikëjimas bûtø ðiuolaikiðkas, reikia já vis ið naujo apmàstyti ir naujai gyventi juo. Ir jis negali bûti rastas ten, kur egzistuoja naudos siekimas. Tai primena ir popieþiaus Benedikto XVI þodþiai, jog „visuomenëje vis labiau ásivyrauja ásitikinimas, kad nereikia ieðkoti tiesos, o reikia siekti tik to, kas gali bût naudinga“. „Artuma“, savo ruoþtu, pateikia nuoðirdþiø tikëjimà liudijanèiø pavyzdþiø, kuriø, beje, toli ieðkoti nereikia: pamaldumo ir gyvo tikëjimo, galime pasimokyti ið mûsø tautos tremtiniø.

Nerimastingas, bet bûtinas susipaþinti yra tekstas apie krikðèioniø kankinius, – Mantas Adomënas pateikia kritiðkà þvilgsná á ðiandienos pasaulá, kaustomà „kristofobijos“, ir apibendrina informacijà, gana netikëtà ramiai Lietuvoje gyvenantiems tikintiesiems: imant net ir ne didþiausius skaièius, pasaulyje kasdien dël savo tikëjimo þûva bent 300 krikðèioniø. Ir Antanas Saulaitis SJ raðo apie perskyras – „mes“ ir „jie“ egzistavimà sàmonëje, tikinèiuosius ir netikinèiuosius… Jam didþiausias netikëtumas yra ta aplinkybë, jog santuokoje svarbesnis abiejø panaðus tikëjimo lygis ar sàmonë, negu priklausymas tai paèiai tikybai (konfesijai). Argi tai ne puikiausias taikingumo tarp religijø pavyzdys?

Apie glaudesnio dialogo poreiká tarp tikinèiøjø ir netikinèiøjø kalba ir Tomas Viluckas. Jis raðo, jog tikëjimo kriziø iðgyvena ir tikintieji, ir netikintieji; skiriasi tik tuo, jog netikintiesiems Kristus egzistuoja kaip „nepaþástamasis“, ir esame atsakingi sukurti erdvæ, palankià ateistiðkø, taèiau prasmës ieðkanèiø nuostatø þmonëms „susitikti“ su Dievu, paskatinti uþmegzti paþintá su Juo. Vytautë Maciukaitytë aptaria apostazës (pasitraukimo ið Baþnyèios) ir tikëjimo brendimo klausimus. Labai tvirtas pavyzdys, átvirtinantis jos teksto mintis, bûtø pats Benediktas XVI, susitikime su Vokietijos Evangelikø Baþnyèiø vadovais rugsëjo 23 d. teigæs: „Kodël pasilieku Baþnyèioje, nors matau joje skandalus ir baisø nuþmogëjimà? Ar esu èia tarsi sporto klube arba kultûrinëje draugijoje, kurioje patenkinamas mano interesas, o jei nebepatenkinamas – iðstoju <…>. Reikia atnaujinti supratimà apie Baþnyèià kaip apie Dievo tautà, iðmokti, kaip iðkentëti ir skandalus, ir darbuotis prieð juos, pasiliekant toje Baþnyèioje.“

Apie tai, kaip kartu veikiant tikslas pasiekiamas greièiau, raðo ir Simonas Bendþius. Marijos iðtarta frazë „Teesie man pagal Tavo þodá“ jam yra krikðèioniðko uolumo ir visiðko atsidavimo ðûkis. O kun. Artûras Kazlauskas primena apie Mergelës Marijos roþiná, ypaè rekomenduojamà spaliui – „kad asimiliuotumës su Jëzaus Vardu ir Veidu, valia ir galia, gyvybe ir gyvenimu“. Marija – graþiausias atsidavimo Dievo valiai pavyzdys. Na, o apie tai, kad negali eliminuoti Dievo ið savo planø, pamirðti, jog suplanuoti dalykai ávyksta tik „ið Dievo malonës“, pasakoja Antanas Gailius.

Kaip vienà vertingiausiø numerio tekstø bûtø galima iðskirti èekø kunigo Tomaðo Haliko apmàstymus apie krikðèionybës teikiamus iððûkius, apie krikðèionybæ kaip „paradokso religijà“. Jo tekstas deklaratyvus, atmetantis bet kokias naivumo apraiðkas: „Visa mano teologija yra didelis protestas prieð lengvà krikðèionybæ, kuri pasitenkina dþiaugsminga nuostaba dël harmonijos, iðminties tvarkos ar „protingo plano“ gamtoje bei istorijoje <...>“

Kiti skaitytojø laukiantys praktiniai patarimai ir atsakymai – apie þegnojimàsi, tikinèiøjø poþiûrá á horoskopus, apsisaugojimà nuo rotaviruso. Apie Mikalojø Kopernikà – garsø savo veikalu apie dangaus kûnus, ið esmës pakeitusá poþiûrá á mus supantá pasaulá, taèiau turëjusá toli graþu ne vien astronomo talentà – raðo Vanda Ibianska. Puikus poilsio akimirkos tekstas yra ir jos raðinys „Irklø dþiovinimas“: apie nuoskaudas be pagieþos, apie ðviesesnæ ateitá – su tikëjimu. Smagiai nuteikiantis ir, be abejo, tikëjimà liudijantis yra „Keistuolis“ ið Don Kamilio pasaulio.

Apie akistatos su mirtimi iðgyvenimà, atsitiesimo galimybes ir svarbà yra ir spausdinamas apaðtaliðkojo nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi þodis Šiluvoje: „Sveika visuomenë yra ta, kuri, kai suserga, randa savyje jëgø pasveikti. Lietuva praeityje laimëjo didþias kovas ir nugalëjo didelius sunkumus. Ji turi reikalingø jëgø nugalëti ðiandienos sunkumus.“ O sunkumus nugalëti lengviausia kartu, vienybëje su Dievu, su savimi ir artimaisiais. Tai pastebi ir iðtikimas „Artumos“ skaitytojas Pranciðkus Þukauskas ið Šilalës savo laiðke redakcijai, dëkodamas uþ nuoðirdþius bei praktiðkus, nuo kasdienio gyvenimo neatitrûkusius tekstus, uþ dëmesingumà ðeimai. Jo raginami, „glauskimës su „Artuma“ rankose“.

Rûta Lazauskaitë